2 O mano Dieve, tavimi pasitikiu: neleisk man būti sugėdintam, neleisk mano priešams džiūgauti turėdami viršenybę prieš mane.

3 Taip pat, visi laukiantieji tavęs tenebūna sugėdinti; tebūna sugėdinti tie, kurie be pagrindo [a]laužo ištikimybę.

4 O VIEŠPATIE, parodyk man [b]savo kelius, pamokyk mane savo takų.

5 [c]Vesk mane [d]savo [e]tiesos ribose ir mokyk mane, nes tu esi mano išgelbėjimo Dievas;

6 Atsimink, o VIEŠPATIE, savo [f]apstų meilingumą ir savo [g]didį gailestingumą, §„nes jie yra nuo amžių“ – Dovydas žino, kad Dievas elgsis vienodai ateityje, kaip ir elgėsi praeityje. Parafrazė: „nes nuo praeities amžinybės tos savybės yra neatsiejamos nuo Tavęs ir Tu visada elgeisi pagal jas“.nes jie yra nuo amžių.

7 Neatsimink mano jaunystės nuodėmių nei mano nusižengimų; atsimink mane pagal savo gailestingumą dėl savo gerumo, o VIEŠPATIE!

8 Geras ir [i]tiesus yra VIEŠPATS, todėl jis nusidėjėlius moko kelio.

9 [j]Romiuosius jis ves ‡„teisingu taku“ – Arba „pagal teisingumą“.teisingu taku ir romiuosius jis mokys savo kelio.

10 Visi VIEŠPATIES takai yra gailestingumas ir ištikimybė tiems, kurie laikosi jo sandoros ir jo liudijimų.

12 Kas yra tas žmogus, kuris bijo VIEŠPATIES? Tą jis pamokys kelyje, kurį šis turi pasirinkti.

15 Mano akys nuolat nukreiptos į VIEŠPATĮ, nes jis ištrauks mano kojas iš pinklių.