1 Mano sūnau, laikykis mano žodžių ir mano įsakymus [a]laikyk savyje kaip brangenybę. 2 Saugok mano įsakymus ir gyvenk, ir mano įstatymą kaip savo akies vyzdį. 3 Užsirišk juos sau ant pirštų, įsirašyk juos savo širdies plokštėje. 4 Sakyk išminčiai: „Tu mano sesuo“, – o [b]išmonę vadink giminaite, 5 kad jos apsaugotų tave nuo svetimos moters, nuo svetimosios, meilikaujančios savo žodžiais.

6 Nes prie savo namų lango žiūrėjau pro savo pinučius 7 ir mačiau tarp doroviškai naivių žmonių, pastebėjau tarp ‡„jaunuolių“ – T. „sūnų“; arba „jaunų žmonių“.jaunuolių [d]sveiko mąstymo stokojantį jaunikaitį, 8 einantį gatve arti jos kampo, ir jis žingsniavo keliu jos namų link 9 prieblandoje, [e]dienai blėstant, nakties ir tamsos viduryje. 10 Ir štai jį pasitiko moteris paleistuvės apdaru ir [f]klastinga širdimi. 11 (Ji triukšminga ir maištinga, jos kojos nepasilieka [g]namie. 12 Tai gatvėje, tai aikštėse, ir prie kiekvieno kampo ji tykoja.) 13 [h]Taigi ji pastvėrė jį ir pabučiavo; rodydama *„kietą veido išraišką“ – Plg. Pat 21:29.kietą veido išraišką jam tarė: 14 „Aš turiu taikos aukas; šią dieną ištesėjau savo įžadus.