1 [a]Dažnai peikiamas žmogus, kuris užkietina savo sprandą, bus staiga [b]nukirstas – ir neišgydomai.

2 Teisiesiems [c]įsigalint, tauta džiaugiasi, bet nedorėliui valdant, tauta [d]dejuoja.

3 Kas myli išmintį, džiugina savo tėvą, bet kas bičiulauja su paleistuvėmis, eikvoja savo turtą.

4 Karalius teisingumu įtvirtina [e]šalį, bet [f]kas ima kyšius, ją sugriauna.

5 Žmogus, kuris pataikauja savo artimui, ištiesia tinklą [g]jo kojoms.

15 Rykštelė ir pabarimas teikia išminties, bet §„vaikas, paliktas sau“ – T. „išsiųstas“, „paleistas“; arba „nesuvaržytas“, „kuriam leidžiama nesilaikyti nustatytų ribų“.vaikas, paliktas sau, daro gėdą savo motinai.

18 Kur nėra *„Dievo duoto apreiškimo“ – Arba „pranašiško regėjimo“.Dievo duoto apreiškimo, [j]tauta [k]sulaukėja, bet kas laikosi įstatymo, tas palaimintas. 21 Kas lepina savo tarną nuo mažens, tam jis galiausiai taps sūnumi. 22 Piktas žmogus sukelia nesantaiką ir karštakošis §„pridaro“ – Arba „turi“, „sukelia“; žr. paralelizmą su pirma eilutės dalimi.pridaro daug nusižengimų.

23 Žmogaus išdidumas jį nužemins, bet [m]kas nuolankios dvasios, palaikys pagarbą. 25 Žmonių baimė [n]spendžia žabangus, bet kas pasitiki VIEŠPAČIU, bus [o]saugus.