7 bet niekais[a]jie mane garbina, mokydami žmonių priesakų lyg įpareigojančių mokslų.“ 9 Ir jis tarė jiems: „[b]Puikiai jūs atmetate Dievo įsakymą, kad laikytumėtės savo tradicijos. 18 O jis sako jiems: „Ar ir jūs esate be nuovokos? Argi nesuvokiate, kad visa, kas iš išorės įeina į žmogų, negali jo suteršti? 19 Nes tai nepatenka į jo širdį, bet į vidurius, ir išeina išvietėn, kiekvieną valgį padarant švarų. 20 Ir jis tarė: „Žmogų suteršia tai kas iš žmogaus išeina. 21 [c]Būtent iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina blogos mintys, svetimavimai, paleistuvystės, žmogžudystės, 22 vagystės, godus troškimai, blogadarybės, [d]suktybė, palaidumas, [e]pavydas, [f]piktžodžiavimas, išdidumas, kvailumas. 23 Visos šitos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.

24 Ir iš ten jis kėlėsi ir nuėjo Tyro ir Sidono ribų link. Ir įėjęs į [g]vienus namus, jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jis negalėjo likti [h]nepastebėtas. 25 Nes viena moteris, kurios dukrelė turėjo netyrąją dvasią, išgirdusi apie jį, atėjo ir puolė jam po kojų. 26 (O ta moteris buvo graikė, sirofinikiečių tautybės.) Ir ji maldavo jį, kad jis išvarytų iš jos dukros velnią. 27 Bet Jėzus jai tarė: „Leisk pirma vaikams pasisotinti, nes nėra gerai imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ 28 Bet atsakė jinai ir tarė jam: „Taip, Viešpatie. Tačiau ir šunyčiai po stalu ėda vaikų numestus trupinius. 29 Jis jai tarė: „Dėl šito pasakymo eik; velnias yra išėjęs iš tavo dukros.“ 30 Ir parėjusi į savo namus, ji rado velnią išėjusį ir dukrą gulinčią ant lovos.

31 Ir vėl, išėjęs iš Tyro ir Sidono *„pakraštų“ – Arba „paribių“, „pasienio vietos“.pakraštų, jis atėjo prie Galilėjos jūros per Dekapolio pakraštų vidurį. 32 Ir jie atveda pas jį sunkiai kalbantį kurčią ir maldauja jį, kad ranką uždėtų ant jo. 33 Ir pasivedęs jį nuošaliau nuo minios, jis įkišo savo pirštus į jo ausis, ir spjovęs palietė jo liežuvį, 34 ir pažvelgęs į dangų, atsiduso ir sako jam: „Efata!“ – tai yra: „Atsiverk!“ 35 Ir tuojau buvo atverti jo [j]ausys, ir buvo atrištas jo liežuvio [k]raištis, ir jis kalbėjo [l]aiškiai. 36 Ir jis jiems davė įsakymą, kad niekam nepasakotų, bet kuo labiau jis jiems įsakydavo, tuo dar labiau jie tai skelbdavo 37 ir be saiko nustebdavo, sakydami: „Jis visa padarė gerai! Jis ir kurčiuosius daro girdinčius ir nebylius kalbančius!“

<- Morkaus 6Morkaus 8 ->