1 „Štai aš siųsiu savo [a]pasiuntinį, ir jis paruoš kelią pirma manęs. Ir staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote, [b]būtent sandoros pasiuntinys, kuriuo jūs gėritės, štai jis ateis“, – sako kareivijų VIEŠPATS. 2 Tačiau, kas gali ištverti jo atėjimo dieną? Ir kas išsilaikys jam pasirodžius? Nes jis yra lyg metalų grynintojo ugnis ir lyg skalbėjų muilas, 3 ir jis atsisės kaip sidabro grynintojas bei valytojas. Jis valys Levio sūnus ir juos nušveis kaip auksą ir sidabrą, [c]kad jie būtų tokie, kurie aukoja [d]aukas VIEŠPAČIUI *„teisingai“ – Arba „būdami teisūs“, „teisingu būdu“.teisingai. 6 Kadangi aš esu VIEŠPATS, aš nesikeičiu; todėl jūs, Jokūbo sūnūs, nepražuvote. 7 Jūs jau nuo savo tėvų dienų atsitraukėte nuo mano nuostatų ir jų nesilaikėte. Sugrįžkite pas mane, tai Aš sugrįšiu pas jus, – sako Galybių VIEŠPATS. „Bet jūs sakote: „Kaip mes sugrįšime? 16 Tada tie, kurie bijojo VIEŠPATIES, dažnai kalbėjosi vienas su kitu; o VIEŠPATS tai dėmėjosi ir klausėsi, ir jo akivaizdoje buvo parašyta atminimo knyga labui tų, kurie bijojo VIEŠPATIES ir mąstė apie jo vardą. 17 „Manąją veikimo dieną, – sako Kareivijų VIEŠPATS, – jie man bus ypatinga brangenybė, ir jų gailėsiuos, kaip žmogus gailisi savo sūnaus, kuris jam tarnauja.“