1 Ir kai jis pabaigė visus savo pasakymus [a]besiklausiusiems žmonėms, jis įėjo į Kapernaumą. 2 Ir vienas šimtininko tarnas, kuris jam buvo brangus, sirgo ir buvo arti mirties. 3 Ir išgirdęs apie Jėzų, jis pasiuntė pas jį žydų vyresniuosius, maldaudamas jo, kad jis ateitų ir išgydytų jo tarną. 4 Ir atėję pas Jėzų jie primygtinai jo prašinėjo, sakydami, kad vertas yra tas, kuriam tai padarys, 5 nes jis myli mūsų tautą ir pats pastatė mums sinagogą. 6 [b]Tai Jėzus ėjo su jais. O jam jau esant nebetoli nuo namų, šimtininkas pasiuntė pas jį draugus, sakydamas jam: „Viešpatie, nesivargink, nes nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. 7 Todėl net nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet pasakyk žodžiu, ir mano [c]tarnas pasveiks. 8 Nes ir aš esu žmogus, skirtas būti [d]pavaldinys, turintis sau pavaldžių kareivių, ir sakau [e]vienam: „Eik! – ir jis eina, ir kitam: „Ateik! – ir jis ateina, ir savo tarnui: „Padaryk tai! – ir jis daro. 9 Tuos dalykus išgirdęs, Jėzus stebėjosi juo ir, atsigręžęs į minią, kuri sekė paskui jį, tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo. 10 O sugrįžę į namus, pasiustieji rado tarną, kuris buvo susirgęs, sveiką.

11 Ir paskesnę dieną įvyko, kad jis įėjo į miestą, vadinamą Nainu; o kartu su juo keliavo daugelis jo mokytinių ir gausi minia. 12 O kai jis prisiartino prie miesto vartų, štai buvo išnešamas numirėlis, – vienintelis savo motinos sūnus, o ji buvo našlė. Ir [f]didoka miesto minia buvo su ja. 13 Ir kai Viešpats ją pamatė, jį apėmė gailestis dėl jos ir jis jai tarė: „Neverk. 14 Ir priėjęs jis palietė karsto laidojimo neštuvus ir nešėjai sustojo; ir jis tarė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ 15 Ir numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti, ir ‡„Jėzus“ t. „jis“.Jėzus atidavė jį jo motinai. 16 Ir visus apėmė baimė, ir jie šlovino Dievą, sakydami: „Didis pranašas iškilo tarp mūsų!“ ir: „Dievas pagalbon aplankė savo tautą!“ 17 Ir ši žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir po visą apylinkę. 23 Ir yra palaimintas kas tik [h]nepasipiktins manimi. 27 Jis yra tasai, apie kurį yra parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavo veido savo pasiuntinį, kuris paruoš tau kelią pirma tavęs. 29 Ir jį išgirdusi visa liaudis, taip pat muitininkai, [i]išteisino Dievą, pasikrikštydami Jono krikštu. 35 Bet visi jos vaikai išmintį [j]išteisina. 43 Bet jiems neturint iš ko atmokėti, jis nuoširdžiai abiem atleido. Taigi pasakyk man, kuris iš jų labiau jį mylės?“ 47 Todėl aš tau sakau: jos nuodėmės, kurių yra daug, yra atleistos; dėl to ji labai mylėjo. O kam yra atleista mažai, tas myli mažai. 49 Ir atsilošusieji kartu prie stalo pradėjo tarpusavyje kalbėti: „Kas yra šis, kuris net nuodėmes atleidžia?“