1 [a]Po šių dalykų Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, tai yra Tiberiados, jūros. 2 Ir paskui jį sekė didelė žmonių minia, nes jie matė jo antgamtinius ženklus, kuriuos jis darė ligoniams. 3 Ir Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su savo mokytiniais. 4 (O arti buvo Aplenkimas, žydų šventė.) 5 Tada Jėzus, pakėlęs akis ir pamatęs didelę minią ateinant pas jį, sako Pilypui: „Iš kur nupirksime duonos, kad šitie galėtų valgyti?“ 6 Ο jis tai pasakė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. 7 Pilypas jam atsakė: „Už [b]du šimtus denarų duonos jiems neužteks, kad kiekvienas iš jų gautų bent truputį.“ 8 Vienas iš jo mokytinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam sako: 9 „Yra čia vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuveles, bet [c]ką tai reiškia tokiai daugybei?!“ 10 Ir Jėzus tarė: §„Susodinkite žmones“ – Arba „Padarykite, kad žmonės atsiloštų valgyti“.„Susodinkite žmones.“ O toje vietoje buvo daug žolės. Taigi vyrai *„susėdo“ – Arba „atsilošė valgyti“susėdo, [f]iš viso kokie penki tūkstančiai. 11 Ir Jėzus paėmė kepaliukus ir padėkojęs išdalijo mokytiniams, o mokytiniai [g]susėdusiems; irgi tokiu pat būdu iš žuvų, kiek jie norėjo. 12 Kai jie buvo pasotinti, jis tarė savo mokytiniams: „Surinkite pertekusius gabalus, kad niekas neprapultų.“ 13 Taigi jie surinko ir pripildė dvylika pintinių gabalų iš penkių miežinės duonos kepaliukų, kurie buvo pertekę valgiusiesiems. 14 Tad žmonės, pamatę antgamtinį ženklą, kurį padarė Jėzus, tarė: „Šitas tikrai yra tas Pranašas, [h]ateinantysis į pasaulį.“

15 Taigi, Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi ateiti ir pasigriebti jį, kad padarytų jį karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.

16 O kai atėjo vakaras, jo mokytiniai nusileido prie jūros 17 ir, įlipę į valtį, ėmė keliauti anapus jūros į Kapernaumą. (O jau buvo sutemę, ir Jėzus dar nebuvo atėjęs pas juos.) 18 [i]Jūra įsibangavo, nes pūtė smarkus vėjas. 19 Nusiyrę apie [j]dvidešimt penkis ar trisdešimt stadijų, jie pamato Jėzų, einantį jūros paviršiumi ir besiartinantį prie valties, ir jie išsigando. 20 O jis sako: „Tai aš. Nebijokite!“ 21 Tada jie panoro jį pasiimti į valtį, ir iškart valtis atsidūrė prie [k]kranto, į kur jie keliavo.

22 Rytojaus dieną, kai minia, stovinti kitoje jūros pusėje, pastebėjo, kad ten nebuvo jokios kitos valtelės, išskyrus tą, į kurią buvo įlipę jo mokytiniai, ir kad Jėzus nebuvo kartu su savo mokytiniais įlipęs į valtelę, bet jo mokytiniai buvo išvykę vieni 23 – (nors atkeliavo kitų valtelių iš Tiberiados ir sustojo prie pat tos vietos, kur, Viešpačiui padėkojus, jie buvo valgę) – 24 taigi, kai minia pamatė, kad ten nebuvo nei Jėzaus, nei jo mokytinių, tai ir jie patys įlipo į valtis ir atkeliavo į Kapernaumą, ieškodami Jėzaus. 25 Ir suradę jį kitoje jūros pusėje jie tarė jam: „Rabi, kada čia atvykai?“

26 Jėzus jiems atsakydamas tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs manęs ieškote ne dėl to, kad [l]supratote antgamtinius ženklus, bet todėl, kad valgėte duonos ir pasisotinote. 27 Dirbkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl maisto, išliekančio [m]amžinam gyvenimui, kurį duos jums Žmogaus Sūnus, nes jį užantspaudavo Tėvas, tai yra Dievas.“ 28 Tada jie tarė jam: „Ką mums daryti, kad dirbtume Dievo darbus?“ 29 Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Tai yra Dievo reikalaujamas darbas, kad tikėtumėte tuo, kurį jis siuntė.“ 30 Tad jie tarė jam: „Tai kokį antgamtinį ženklą [n]darysi, kad matytume ir tikėtume tavimi? Ką [o]nuveiksi? 31 Mūsų tėvai valgė maną dykumoje; kaip yra parašyta: [p]Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus.“ 32 Tada Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ne Mozė davė jums tos duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrąją duoną. 33 Nes Dievo duona yra tas, kuris nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“ 34 Tada jie tarė jam: „Viešpatie, visada duok mums šios duonos!“

35 O Jėzus jiems atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nealks, ir kas tiki manimi, niekuomet nebetrokš. 36 Bet jums pasakiau, kad jūs irgi mane matėte, tačiau netikite. 37 Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane jokiu būdu neišvarysiu lauk, 38 nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. 39 Ir šita yra valia Tėvo, kuris mane siuntė, kad aš *„neprarasčiau nė vieno iš visos grupės, kurią jis man yra davęs, bet kad paskutiniąją dieną prikelčiau juos visus“ – T. „neprarasčiau nė vieno iš jo man davusios visumos, bet kad paskutiniąją dieną prikelčiau ją“.neprarasčiau nė vieno iš visos grupės, kurią jis man yra davęs, bet kad paskutiniąją dieną prikelčiau juos visus. 40 Ir šita yra valia to, kuris mane siuntė, kad kiekvienas, kuris [r]mato Sūnų ir juo tiki, turėtų amžiną [s]gyvenimą; ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ 41 Tada žydai dėl jo murmėjo, nes jis buvo pasakęs: „Aš esu ta duona, kuri nužengė iš dangaus.“ 42 O jie tarė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus, kurio tėvą ir motiną mes pažįstame?! Tad kaipgi jis sako: ‚Aš esu nužengęs iš Dangaus‘?!“ 43 Todėl atsakydamas Jėzus jiems tarė: „Nemurmėkite tarpusavyje! 44 Niekas nepajėgia ateiti pas mane, nebent [t]jį patrauks Tėvas, kuris mane siuntė; ir [u]tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. 45 Yra parašyta Pranašuose: [v]Ir bus visi mokomi Dievo. Todėl, kiekvienas, kuris išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. 46 Nėra taip, jog kas yra matęs Tėvą – tiktai tas, kuris iš Dievo yra, tas yra matęs Tėvą.

47 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki manimi, turi amžiną [w]gyvenimą. 48 Aš esu gyvybės duona. 49 Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. 50 Šita yra duona, [x]kuri nužengia iš Dangaus, kad bet kuris žmogus jos valgytų ir nemirtų. 51 Aš esu gyvoji duona, kuri nužengė iš dangaus; jei kas valgys šitos duonos, gyvens per amžius; ir duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas, kurį aš duosiu už pasaulio gyvybę.“

52 Todėl žydai ginčijosi tarp savęs, sakydami: „Kaip šitas [y]gali mums duoti valgyti savo kūną?“ 53 Tada Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. 54 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, turi amžiną [z]gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. 55 Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. 56 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, [aa]pasilieka manyje, ir aš jame. 57 Kaip gyvasis Tėvas mane siuntė, ir aš gyvuoju per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvuos per mane. 58 Šita yra ta duona, kuri nužengė iš dangaus! Nėra taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė: kas valgo šitą duoną, tas gyvens per amžius.“ 59 Šiuos dalykus jis kalbėjo sinagogoje, mokydamas Kapernaume.

60 Tai išgirdę, daugelis jo mokytinių tada pasakė: „Šis pasakymas yra kietas, [bb]kas pajėgia jo klausytis?!“ 61 Bet Jėzus, [cc]žinodamas savyje, kad jo mokytiniai dėl to murma, jiems tarė: „Ar tai jus [dd]piktina? 62 Tai kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų pakylantį ten, kur jis buvo pirmiau? 63 [ee]Dvasia yra ta, kuri duoda gyvybę; [ff]kūnas neduoda jokios naudos. [gg]Žodžiai, kuriuos aš jums kalbu, yra dvasia ir yra gyvybė. 64 Bet yra kai kurie iš jūsų, kurie netiki.“ Mat Jėzus iš [hh]pradžių žinojo, kurie yra netikintieji, ir kas yra tas, kurį jį išduos. 65 Ir jis tarė: „Todėl jums sakiau, kad niekas nepajėgia ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota mano Tėvo.“ 66 Nuo to laiko daugelis jo mokytinių grįžo atgal ir daugiau su juo nebevaikščiojo. 67 Tada Jėzus tarė Dvylikai: „Nejaugi ir jūs norite pasišalinti?“ 68 Simonas Petras jam atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! [ii]Amžino gyvenimo žodžius turi tu! 69 Ir mes §„tikėjome ir tebetikime, taip pat sužinojome ir tebežinome“ – Gr. vksm. forma leidžia išversti ir „esame tikėję, taip pat esame sužinoję“.tikėjome ir tebetikime, taip pat sužinojome ir tebežinome, kad tu esi [kk]tikrasis Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“ 70 Jėzus jiems atsakė: „Ar ne aš jus, Dvylika, išsirinkau? O vienas iš jūsų yra velnias.“ 71 (Jis kalbėjo apie Judą Iskarijotą, Simono sūnų, nes būtent [ll]jis tas, kuris jį išduos, būdamas vienas iš Dvylikos.)

<- Jono 5Jono 7 ->