1 O buvo tam tikras sergantis žmogus, Lozorius iš Betanijos, iš Marijos ir jos sesers Mortos kaimo. 2 (O Marija buvo ta, kuri patepė Viešpatį tepamaisiais kvepalais ir nušluostė jo kojas savo plaukais; [a]jos brolis Lozorius sirgo.) 3 Todėl jo seserys pasiuntė pas jį, sakydamos: „Viešpatie, štai tas, kurį tu myli, serga!“ 4 Bet tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad Dievo Sūnus per ją būtų pašlovintas. 5 (Vis dėlto Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.) 6 Taigi, kai jis išgirdo, kad tas serga, jis tąsyk net dvi dienas pasiliko toje vietoje, kur buvo. 7 Vėliau, po to jis sako mokytiniams: „Eikime vėl į Judėją.“ 8 Jo mokytiniai jam sako: „Mokytojau, žydai ką tik kėsinosi tave užmušti akmenimis, o tu vėl ten vyksti? 9 Jėzus atsakė: [b]„Argi diena neturi dvylika valandų?! Jeigu kas vaikščioja dieną, nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. 10 Bet jeigu kas naktį vaikščioja, suklumpa, nes jame nėra šviesos.“ 11 Jis tai pasakė, o paskui jis sako jiems: „Mūsų draugas Lozorius yra užmigęs, bet vykstu, kad jį pažadinčiau iš miego.“ 12 Tad jo mokytiniai tarė: „Viešpatie, jeigu jis užmigęs, pasveiks.“ 13 (Tačiau Jėzus buvo kalbėjęs apie jo mirtį, bet jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.) 14 Tada Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė, 15 bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad tikėtumėte. Vis dėlto eikime pas jį.“ 16 Tada [c]Tomas, vadinamas Didymu, tarė savo bendramokytiniams: „Eikime ir mes, [d]kad mirtume su juo.“

17 Atėjęs Jėzus rado jį jau keturias dienas buvusį kape. 18 O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug [e]penkiolikos stadijų atstu, – 19 ir daug [f]Judėjos gyventojų atėjo pas tas moteris, tai yra prie Mortos ir Marijos, kad jas paguostų dėl jų brolio. 20 Taigi, kai Morta išgirdo, kad Jėzus ateinąs, ji išėjo jo pasitikti, bet Marija liko sėdėti namie. 21 Tada Morta prabilo į Jėzų: „Viešpatie, jeigu būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. 22 Bet žinau, kad netgi dabar, ko tik prašysi Dievą, Dievas tau duos.“ 23 Jėzus jai sako: „Tavo brolis prisikels!“ 24 Morta jam sako: „Žinau, kad jis prisikels prisikėlime, paskutiniąją dieną.“ 25 Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki manimi, net jei numirtų, gyvuos, 26 ir kiekvienas, kuris gyvuoja ir tiki manimi, jokiu atveju nemirs per amžius. Ar tai tiki?“ 27 Ji sako jam: „Taip, Viešpatie, aš tikiu, kad tu esi [g]Kristus, Dievo Sūnus, [h]ateinantysis į pasaulį.“ 28 Ir [i]tai pasakiusi ji nuėjo ir [j]slapčiomis pasišaukė savo seserį Mariją, sakydama: „Mokytojas yra atėjęs ir tave šaukia.“ 29 Kai ji tai išgirdo, ji skubiai pakilo ir nuėjo pas jį. 30 O Jėzus dar nebuvo atėjęs į kaimą, bet buvo toje vietoje, kur Morta jį pasitiko. 31 Tada žydai, kurie buvo su ja namuose ir ją guodė, pamatę, kad Marija skubiai pakilo ir išėjo, sekė paskui ją, sakydami, kad ji eina prie kapo ten verkti. 32 Tada, kai Marija atėjo, kur buvo Jėzus, jį pamačiusi, ji puolė jam į kojas, sakydama jam: „Viešpatie, jeigu būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs!“

33 Taigi, kai Jėzus pamatė ją verkiančią ir su ja atėjusius žydus verkiančius taip pat, jis [k]dejavo dvasioje ir pats save [l]jaudino 34 ir tarė: „Kur jį paguldėte?“ Jie tarė jam: „Viešpatie, ateik ir pamatyk.“ 35 Jėzus [m]pravirko. 36 Tada [n]žydai tarė: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ 37 O kai kurie iš jų tarė: „Ar tas, kuris atvėrė aklojo akis, negalėjo padaryti, kad ir šis nemirtų?“ 38 Todėl Jėzus vėl dejuodamas savyje ateina prie kapo. Tai buvo ola, ir prie jos buvo [o]užristas akmuo. 39 Jėzus sako: „Pašalinkite akmenį.“ Μirusiojo sesuo Morta jam sako: „Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kaip jis yra miręs.“ 40 Jėzus jai sako: „Ar nesakiau tau, kad jeigu tikėsi, matysi Dievo šlovę?“ 41 Tada jie pašalino akmenį, kur buvo paguldytas numirėlis. Ir Jėzus pakėlė akis aukštyn ir tarė: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. 42 Ir aš žinojau, kad tu visada manęs išklausai; bet dėl šalia stovinčios minios tai pasakiau, kad jie tikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ 43 Ir tuos dalykus pasakęs jis garsiu balsu sušuko: „Lozoriau, [p]išeik!“ 44 Ir išėjo tas, kuris buvo miręs, būdamas kojomis ir rankomis apvyniotas laidojimo aprišalais, o jo veidas buvo apvyniotas skepeta. Jėzus jiems sako: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“

45 Tad daugelis iš žydų, kurie atėjo pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo juo. 46 Bet kai kurie iš jų nuėjo pas fariziejus ir papasakojo jiems, ką Jėzus padarė. 47 Tad aukštieji kunigai ir fariziejai surinko tarybą ir tarė: „Ką [q]darysime? Nes šitas žmogus daro daug antgamtinių ženklų. 48 Jei šitaip jį paliksime, visi įtikės juo, ir romėnai ateis ir atims [r]tą mūsų [s]vietą bei [t]mūsų tautą.“ 49 O vienas iš jų – Kajafas, būdamas vyriausiasis kunigas tais metais, jiems tarė: „Jūs visiškai nieko nei išmanote, 50 nei susivokiate, kad mums yra naudinga, jog vienas žmogus mirtų už liaudį, bet nepražūtų visa tauta.“ 51 (O tai jis kalbėjo [u]nesivadovaudamas savimi, bet, būdamas vyriausiasis kunigas tais metais, jis išpranašavo, kad [v]Jėzus mirs už [w]tą tautą, 52 ir ne tik už tą tautą, bet kad jis taip pat surinktų į viena Dievo išsklaidytuosius vaikus.) 53 Tada, nuo tos dienos, jie drauge [x]sutarė, kad jį nužudytų. 54 Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp [y]Judėjos gyventojų, bet iš ten nuėjo į kraštą netoli dykumos, į miestą, vadinamą Efraimu, ir ten išbuvo su savo mokytiniais. 55 Žydų Aplenkimo šventė buvo arti, ir daug žmonių iš viso krašto prieš Aplenkimo šventę traukė aukštyn į Jeruzalę apsivalyti. 56 Tad jie ieškojo Jėzaus ir stoviniuodami šventykloje kalbėjosi vieni su kitais: „[z]Kaip jūs manote? Jis neateis į šventę, ar ne?“ 57 Mat ir aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad, jei kuris žinotų, kur jis yra, praneštų, kad jie galėtų jį suimti.

<- Jono 10Jono 12 ->