Laiškas hebrajams

1 Dievas, kuris daug kartų ir daugeliu būdų praeityje [a]kalbėjo tėvams per pranašus, 2 šiomis paskutiniosiomis dienomis [b]prabilo į mus Sūnumi, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, ir per kurį sukūrė [c]pasaulius; 3 kuris, būdamas jo šlovės spindesys bei jo esybės tikslus atvaizdas ir [d]išlaikydamas visatą savo galingu žodžiu, [e]pats vienas atlikęs mūsų nuodėmių [f]nuvalymą, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse, 4 būdamas tiek [g]geresnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos yra paveldėjęs vardą. 5 Nes kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: [h]Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau? Ir vėl: [i]Aš būsiu jam Tėvas, o jis man bus Sūnus? 6 Ir vėl, kai įveda [j]Pirmagimį į pasaulį, jis sako: „Ir tegarbina jį visi Dievo angelai.“ 8 Bet Sūnui sako: „Tavo sostas, o Dieve, išliks per amžių amžius, [k]teisumo skeptras yra tavo karalystės skeptras. 14 Argi jie visi nėra patarnaujančios dvasios, siunčiamos patarnauti labui tų, kurie ateityje paveldės išgelbėjimą?!