1 Ir įvyko po tų dalykų, kad Dievas išmėgino Abraomą ir jam tarė: „Abraomai!“ Ir jis tarė: „Aš čia!“ 2 Ir jis tarė: [a]„Meldžiu tave, imk savo sūnų, savo vienintelį, kurį tu myli, Izaoką, ir eik į Morijos šalį; ir ten paaukok jį kaip deginamąją auką ant vieno iš kalnų, kurį tau nurodysiu.“ 7 Ir Izaokas kalbėjo savo tėvui Abraomui, tardamas: „Mano tėve!“ O [b]tas tarė: „Aš čia, mano sūnau.“ Ir jis tarė: „Štai ugnis ir malkos, bet kur yra [c]tas [d]avinėlis deginamajai aukai?“ 8 Ir Abraomas tarė: [e]„Dievas sau parūpins [f]tam tikrą avinėlį deginamajai aukai, mano sūnau.“ Taip jiedu drauge ėjo toliau. 9 Ir jie atėjo į vietą, apie kurią Dievas jam buvo kalbėjęs, ir Abraomas ten pastatė aukurą ir eilėmis išklojo malkas ir surišo savo sūnų Izaoką ir uždėjo jį ant aukuro virš malkų. 10 Ir Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį tam, kad papjautų savo sūnų.

11 Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus [g]tardamas: „Abraomai, Abraomai!“ Ir jis tarė: [h]„Aš čia!“ 12 Ir jis tarė: „Netiesk savo rankos prieš berniuką ir nieko jam nedaryk! Nes dabar žinau, kad [i]bijai Dievo, kadangi tu nesulaikei nuo manęs savo sūnaus, savo vienintelio sūnaus.“ 13 Ir Abraomas, pakėlęs savo akis, žiūrėjo, ir štai jam už nugaros avinas tankmėje įstrigęs savo ragais. [j]Tai Abraomas priėjo ir paėmė aviną, ir [k]paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus. 14 Ir Abraomas praminė tą vietą §„Jehova Jireh“ – „Jehova parūpins“ arba „matydamas užtikrins, kad bus tai, ko reikia“.„Jehova-Jireh“; kaip yra sakoma iki šios dienos: „VIEŠPATIES kalne bus [m]parūpinta“.