Pradžios knyga

1 Pradžioje Dievas sukūrė dangus ir žemę. 2 Ir žemė buvo be pavidalo ir tuščia ir tamsa buvo virš gelmės paviršiaus. [a]Ir Dievo Dvasia [b]sklandė virš vandenų paviršiaus.

3 Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesa!“ Ir atsirado šviesa. 4 Ir Dievas matė šviesą, kad ji gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.

5 Ir Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą jis pavadino naktimi. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – [c]pirmoji diena.

6 Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda §„skliautinė platybė“ – Arba „dangaus skliautas“.skliautinė platybė tarp vandenų, ir ji tegul atskiria vandenis nuo vandenų.“ 7 Ir Dievas padarė *„skliautinę platybę“ – Arba „dangaus skliautą“ (3 k.).skliautinę platybę ir atskyrė vandenis, kurie buvo po skliautine platybe, nuo vandenų, kurie buvo virš skliautinės platybės. Taip ir įvyko. 8 Ir Dievas pavadino †„skliautinę platybę“ – Arba „dangaus skliautą“.skliautinę platybę [g]dangumis. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – antroji diena.

9 Ir Dievas tarė: „Tegul susirenka vandenys, kurie yra po dangumis, į vieną vietą ir tegul pasirodo sausuma.“ Taip ir įvyko. 10 Ir Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį jis pavadino jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera. 11 Ir Dievas tarė: „Tegul žemė išželdina žemėje [h]augmeniją, augalus, duodančius sėklą, vaismedžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla.“ Taip ir įvyko. 12 Ir žemė išvedė [i]augmeniją, augalus, duodančius sėklą pagal savo rūšį, ir medžius, pagal savo rūšį vedančius vaisius, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera. 13 Ir buvo vakaras ir buvo rytas – trečioji diena.

14 Ir Dievas tarė: „Tegul atsiranda šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje dienai nuo nakties atskirti. Ir jie tegul būna †„kaip ženklai, pažymintys ir nustatytus laikus, ir dienas ir metus“ – Arba „kaip nustatytų laikų ženklai, tai yra dienų ir metų ženklai“; t. „kaip ženklai ir kaip nustatyti laikai ir kaip dienos ir metai“.kaip ženklai, pažymintys ir nustatytus laikus, ir dienas ir metus, 15 ir jie tegul būna kaip šviesuliai dangaus skliautinėje platybėje, kad [k]apšviestų žemę.“ Taip ir įvyko. 16 Ir Dievas padarė du didžiuosius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti; jis padarė ir žvaigždes. 17 Ir Dievas įdėjo juos į dangaus skliautinę platybę, kad [l]apšviestų žemę 18 ir valdytų dieną bei naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera. 19 Ir buvo vakaras ir buvo rytas – ketvirtoji diena.

20 Ir Dievas tarė: „Tegul vandenys *„veisia knibždančių gyvų padarų“ – Arba „knibžda knibždančiais gyvais padarais“, „knibžda knibždančiomis gyvomis būtybėmis“, „knibžda nuo gyvų kvėpuojančių / sielinių padarų knibždyno / veisimosi“; hbr. tekste yra kuopinis vns., todėl t. „nuo gyvos būtybės knibždyno / veisimosi“.veisia knibždančių gyvų padarų, ir tegul viršum žemės skraido [n]paukščiai dangaus skliautinės platybės [o]matomos dalies priekyje.“ 21 Ir Dievas sukūrė didžiulius baisūnus ir [p]visus [q]judančius gyvus padarus, [r]kuriuos veisė vandenys pagal jų rūšį, ir kiekvieną sparnuotą paukštį pagal jo rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera. 22 Ir Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tegul dauginasi žemėje!“ 23 Ir buvo vakaras ir buvo rytas – penktoji diena.

24 Ir Dievas tarė: „Tegul žemė [s]išveda gyvų padarų pagal jų rūšis – [t]gyvulių, ir ropojančių padarų ir laukinių žvėrių pagal jų rūšis.“ Taip ir įvyko. 25 Ir Dievas padarė [u]žemės laukinius žvėris pagal jų rūšis ir gyvulius pagal jų rūšis, ir prie [v]dirvos ropojančius padarus pagal jų rūšis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.

26 Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų, atitinkantį mūsų atvaizdą, pagal mūsų panašumą, ir tegul jie valdo jūros žuvis, ir padangių paukščius, ir gyvulius, ir visą žemę, ir visus ropojančius padarus, kurie [w]juda ant žemės.“ 27 Taigi Dievas sukūrė [x]žmogų pagal savo atvaizdą, pagal Dievo atvaizdą jis sukūrė [y]jį; vyriškos lyties ir moteriškos lyties jis juos sukūrė. 28 Ir Dievas juos palaimino, ir Dievas jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės ir pripildykite žemę ir [z]užvaldykite ją; ir valdykite jūros žuvis, padangių paukščius ir kiekvieną gyvą padarą, kuris [aa]juda ant žemės.“

29 Ir Dievas tarė: „Štai aš duodu jums kiekvieną sėklą duodantį augalą, kuris yra ant visos žemės paviršiaus, ir visokį medį, kuriame yra medžio vaisius, duodantis sėklą; tai bus jums maistas. 30 O visiems žemės laukiniams žvėrims, visiems padangių paukščiams ir visiems gyvūnams, [bb]judantiems ant žemės, turintiems savyje *„gyvasties esmę“ – Arba „gyvą sielą“, „gyvą būtybę“; hbr. nepeš chai, t. y. kvėpuojanti būtybė, turinti fizinę gyvybę; kai vėliau (Prd 2:7) bus kalbama apie žmogų, bus aišku, kad Dievas įkvėpė kitokią gyvybę arba alsavimą į žmogų (hbr. „nešamah“), ir po to žmogus tapo gyva siela, t. y. „nepeš chai“.gyvasties esmę, duodu visokius žalius augalus kaip maistą. Taip ir įvyko.

31 Ir Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir štai, tai buvo labai gera. Ir buvo vakaras ir buvo rytas – šeštoji diena.

Pradžios 2 ->