1 Dabar sakau, kad, kol paveldėtojas yra nepilnametis, jis niekuo nesiskiria nuo tarno, nors yra visa ko šeimininkas, 2 bet yra globėjų ir prievaizdų valdžioje iki tėvo nustatyto laiko. 3 Taip ir mes, kai buvome nepilnamečiai, buvome [a]laikomi priverstiniam tarnavimui pasaulio pradmenims. 4 Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, [b]gimusį iš moters, [c]gimusį įstatymo valdžioje, 5 kad išpirktų esančius įstatymo valdžioje, kad įgytume įsūnijimą. 6 Ir kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į jūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, šaukiančią: „Aba, Tėve! 7 Taigi tu jau nebesi priverstinis tarnas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų.