Šventasis Raštas
arba
Biblija
Tikinčiųjų paveldo vertimas
Įvadas
„Bet be tikėjimo neįmanoma jam patikti, nes tas, kuris ateina pas Dievą, privalo tikėti, kad jis yra, ir kad jis atsilygina tiems, kurie jo stropiai ieško.“ (Laiškas hebrajams 11:6)
Parengtinis „Tikinčiųjų paveldo vertimas“
Kol kas čia pateikiamas tekstas tra Šventojo Rašto vertimo parengtinė versija. Tekstas yra dažnai koreguojamas ir laukia išsamaus redagavimo. Trūkstamos eilutės bus pateiktos tada, kai jos bus išverstos. Pasiūlymus dėl patobulinimų bei pastabas apie rašybos ir kitas klaidas galima siųsti adresu LTBiblija{eta}protonmail.com.
Žinios skaitytojams
Šventasis Raštas yra unikalus. Jis unikalus dėl bent dviejų priežasčių. Pirma, pats Šventraštis tvirtina, kad jį sudaro visi Dievo perduoti žodžiai (ne tik mintys arba sąvokos, ir nieko netrūksta). Antra, Šventraštis tvirtina, kad jame yra vien tik Dievo perduoti žodžiai (nėra jame žodžių, kurių Dievas neperdavė). Šio vertimo vertėjas nė kiek neabejoja tais teiginiais. Be to, laikas parodo, kad vien tik ši knyga yra tokia. Dėl to nutariama, kad reikia išversti unikalų tekstą unikaliai: stengtasi užtikrinti, kad kiekvienas originalo žodis vienaip ar kitaip atsispindėtų vertime, siekta leisti senovinėms kalboms atsispindėti lietuvių kalbos tekste.
Šis vertimas ir akims ir ausims turėtų atrodyti kaip vertimas, ne kaip lietuvių rašytojų originalus kūrinys. Yra niuansų originalo kalbose, kurie sunkiai perduodami kitakalbiams. Vertimui esant pakankamai skaidriam, dėmesingas skaitytojas galės suprasti vis daugiau ir daugiau, kokiais žodžiais ir būtent kodėl tokiais žodžiais Dievas pasirinko perduoti gyvybiškai svarbias mintis.
Yra unikalių arba neįprastų dalykų šiame vertime: jis skirtas ne tik privačiam skaitymui sau, bet garsiam skaitymui klausytojams, todėl jame yra tokių dalykų, kurie gali atrodyti keistai tam, kas su juo ne giliai susipažinęs:
Žodžių arba minčių kartojimas.
Žodis „ir“. Daugiau nei įprasta lietuvių literatūroje, Šventajame Rašte pamatysite žodelį „ir“, tai ne klaida. Nėra būtina visada išversti graikišką žodį καὶ („kai“) arba hebrajišką priešdėlį ו („vav“ / „waw“) į lietuvių kalbą žodžiais, pvz., „ir“, „taip pat“, arba „net“. Kartais paprastas skyrybos ženklelis, kablelis, kuo puikiausiai atstos originalo žodį (gr. k.) arba priešdėlį (hbr. k.). Tačiau kartais, kaip tai beatrodytų keistai, yra geriau kartoti žodelį „ir“. Antai, Pirmojo laiško tesalonikiečiams pirmieji žodžiai originale ir šiame vertime yra „Paulius ir Silvanas ir Timotiejus“. Besikartojantis „ir“ padeda klausytojui suprasti, kad prisistato trys žmonės, ne du. Skaitant ne profesionaliam diktoriui, klausytojas, nematydamas teksto, kuriame būtų kablelis, galbūt galvotų, kad rašo Paulius Silvanas (vienas žmogus su dvigubu vardu) ir Timotiejus. Kaip tas pavyzdys rodo, daug kur žodelį „ir“ galima vadinti girdimu kableliu skaitytojo naudai. Kitur, matyt, jo paskirtis kitokia: palėtinti skaitymą siekiant priversti skaitytojui ir klausytojui susimąstyti. Dar kitur vertime yra žodelis „ir“ todėl, kad originale pavartotas toks žodis, ir skaitytojui atitenka atsakomybė išsiaiškinti, kodėl toks žodis yra Dievo perduotame tekste (pvz., kodėl I Tes 4:6 yra parašyta „ir iš anksto sakėme ir uoliai liudijome“?).
Tam tikrų žodžių rašymas kursyvu.
Vertime esti lietuviškų žodžių, kurių tiesioginių atitikmenų tame tekste nėra, bet kurie yra reikalingi tam, kad lietuviakalbis suprastų tekstą. Galima sakyti, kad tokius arba panašius žodžius numato originalas. Jie pateikiami kursyvu. Pavyzdys (žr. „jam“ ir „kad“): „Bet be tikėjimo neįmanoma jam patikti, nes tas, kuris ateina pas Dievą, privalo tikėti, kad jis yra, ir kad jis atsilygina tiems, kurie jo stropiai ieško.“ (Hbr 11:6)
Žodžių rašymas iš didžiosios arba mažosios raidės.
(1) Yra žodžių, kurie rašomi iš didžiosios raidės todėl, kad kitaip jie gali būti neteisingai traktuojami. Vienas pavyzdys yra „Diena“, kai kalbama apie tam tikrą laikotarpį, kuris vadinasi Viešpaties Diena arba Kristaus Diena (I Tes 5:2, 4; II Tes 1:10, 2:2-3).
(2) Šiame vertime įvardžiai, kurie rodo į Dievą, nėra rašomi iš didžiosios raidės dėl kitos priežasties: norime palikti interpretavimą dievobaimingiems skaitytojams. Kartais nėra aišku, ar įvardis rodo į Dievą ar ne. Kartais (pvz., pranašystėse) vienas arba kitas įvardis galbūt rodo ir į Dievą ir į paprastą žmogų. (Pripažįstame, kad nerašydami įvardžių iš didžiosios raidės irgi įveda į vertimą tam tikrą interpretavimą, bet, matyt, mažiau.)
Išnašų skaitmens vieta.
Išnašų skaičiai pateikiami komentuojamo sakinio fragmento pradžioje. Taip daroma tam, kad skaitytojas žinotų prieš skaitydamas, kad yra išnaša susijusi su skaitomais žodžiais.
Šventojo Rašto nuorodų skyrybos metodika išnašų nuorodose.
Dėl skaitytojo patogumo, nuorodose Šventojo Rašto skyrius ir eilutė yra skiriami ne kableliu, bet dvitaškiu. Skaitytojams juk įprasta, kad kableliu skiriamos vienarūšės sakinio dalys. Paminėtina, kad penkios Biblijos knygos (Abdijo, Filemonui, II Jono laiškas, III Jono laiškas, Judo laiškas) suskirstytos tik į eilutes, be skyrių, todėl nuorodose į jas nebūna dvitaškių.
Mažoji raidė prie eilutės eilės numerio nurodo į eilutės dalį. Pavyzdžiui, Flm 22a yra nuoroda į Laiško Filemonui 22 eilutės pirmąją dalį (Laiškas Filemonui teturi vieną skyrių).
Kad knygos pavadinimas, kuriame yra kelintinis skaitvardis, nebūtų supainiotas su skyriaus eilės numeriu, nuorodose nusprendėme naudoti romėniškus skaičius (pavyzdžiui, II Pt 2:13 vietoj 2 Pt 2:13).
Žemiau pateikti nuorodų pavyzdžiai ir paaiškinimai:
Gal 2:8–9, I Kor 15:10
Laiško galatams antro skyriaus 8 ir 9 eilutės ir Pirmo laiško korintiečiams 15-to skyriaus 10 eilutė.
Flp 1:29, 3:10 Laiško filipiečiams pirmo skyriaus 29 eilutė ir tos pačios knygos trečio skyriaus 10 eilutė.
Mt 13:24–30, 36–43; II Tim 3:1–13
Mato evangelijos 13-to skyriaus 24–30 eilutės bei to pačio skyriaus 36–43 eilutės ir Antro laiško Timotiejui trečio skyriaus 1–13 eilutės. (Kabliataškis skiria nuorodas iš skirtingų knygų (retkarčiais ir skyrių), jei kitur nuorodoje jau yra kablelis. Šis pavyzdys pateiktas tam, kad būtų galima palyginti Biblijos nuorodų skyrybą šioje knygoje su šiuo metu paplitusia Biblijos nuorodų skyryba, kuris atrodo šitaip: Mt 13, 24–30. 36–43; 2 Tim 3, 1–13.)
Flm 22
Laiško Filemonui 22 eilutė.
Sutrumpinimai ir santrumpos
border="1"> dgs. – daugiskaita, daugiskaitinis DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas dkt. – daiktavardis eil. – eilutė gr. – graikų (kalba), -iškai, -iškas hbr. – hebrajų (kalba), -iškai, -iškas k. – kartą, kartus kt. – kitas, -a, -ur, -aip KT – Kritinis tekstas, -iame -e, -inio -o liet. – lietuvių (kalba), -iškai, -iškas NT – Naujasis Testamentas, -e, -o plg. – palyginti, palygink ppr. – paprastai PT – Priimtasis tekstas, -jame -e, -ojo -o (= Textus Receptus) ST – Senasis Testamentas, -e, -o šnek. – šnekamosios kalbos žodis ar reikšmė t. – tiesiogiai, tiesiogiai išvertus (tai reiškia perteikiant originalo kalbos elementus sintaksiniu, morfologiniu, žodžio arba frazės lygmeniu) t. y. – tai yra TR – Textus Receptus (lot.), t. y. Priimtasis tekstas, t. y. ST ir NT tekstai, iš kurių buvo išverstas šis vertimas trad. – tradiciškai val. – valanda viet. – vietininkas vksm. – veiksmažodis vns. – vienaskaita, vienaskaitinis žr. – žiūrėk * – kai prie esamojo laiko vksm., reiškia, kad gr. k. vksm. yra būtojo laiko, o kai prie būtojo laiko vksm., reiškia, kad gr. k. vksm. yra esamojo laiko. ⌜…⌝ – tekstas perkeltas iš ankstesnės ar vėlesnės eilutės tam, kad lietuviškas tekstas būtų tikslesnis ir (arba) suprantamesnis.